Dabar aš stoviu prie lifto.

Siena ištepliota rašalu.

Kažkas parašė viršuje:

"Meilė - tai..." - ir padėjo daugtaškį.

"Meilė - tai ko ieškai ir nerandi", - žemiau smulkia rašysena kažkas pratęsė.

O šalia: "Meilės nėra, yra tik jos laukimas..."

Įdomi mintis.

Bet dar įdomesnė žemiau:

"Meilė yra, tik jos reikia sulaukti, o jau po to..."

Dar žemiau kažkas viską perbraukė ir parašė drebančia ranka:

"Kas po to? Išsiskyrimas ir nepakeliamas laukimo skausmas?"

Kažkas paprieštaravo:

"Ne, tikra meilė pakelia viską, o laukimas visada turi pabaigą!"

Aš skaitau toliau:

"Eikit jūs visi, kvailiai! Nesąmones kažkokias rašinėja".

Skaitau dar toliau:

"Meilė. Ji būna tik vieną kartą. Ir jeigu suprasi tai per vėlai, gyvensi prisiminimais".

Toliau nieko nėra.

Tuščia.

Aš nusišypsau - neparašė to, kas svarbiausia.

Išssitraukiu tušinuką ir rašau:

"Meilė yra tokia, kokią pats ją sukuri. Ir nesvarbu, kaip ji prasideda ar kaip baigiasi. Svarbiausia kad ji yra".

Liftas užsidarė ir beveiltiškai atsiduso:

"Nesuprantu, tiek skausmo ir kančių..."

Ir kur jis vėl važiuoja?

Ką tikisi surasti?

Rytoj sieną perdažys, ir vėl nauji užrašai.

Komentarai: 0   Peržiūrėjo: 183   Grupė: Bendra